1456 m. ruduo

Edmundas namo negrįžta. Viljamas Herbertas nesivargina net išpirkos pareikalauti už jį, Tiudorų įpėdinį ir mano vaiko tėvą. Šiais neramiais laikais niekas negali pasakyti, kiek Edmundas vertas, be to, girdėjau, kad jis serga. Uždarytas Karmardeno pilyje kaip Herberto belaisvis, nerašo man, neturi ko pasakyti iš vaikiško amžiaus neišaugusiai žmonai, aš taip pat jam nerašau, nes irgi neturiu ko pranešti.

Viena laukiu Pembruko pilyje, ruošiuosi apsiausčiai, nepriimu svečių iš miesto bijodama, kad neatneštų užkrato, žinau, kad gali tekti ginti šią pilį nuo mūsų priešų nežinant, kur ieškoti pagalbos, nes Džasperas niekur ilgai neapsistoja. Turim maisto, ginklų ir vandens atsargų. Miegu pasikišusi po pagalve raktą nuo pakeliamojo tilto ir nuleidžiamųjų grotų, tik nepasakyčiau, jog įsivaizduoju, kaip elgtis toliau. Laukiu žodžio iš vyro, tik nieko nesulaukiu. Lūkuriuoju, kol grįš svainis arba pro šalį prajos uošvis ir mane išgelbės. Tačiau atrodo, kad užsitvėrusi siena likau visų pamiršta. Meldžiu Dievo Motinos patarimo, kuriai taip pat teko išmėginimai besilaukiant kūdikio, tik man jokia Šventoji Dvasia nepasirodo ir nepaskelbia, kad esu Viešpaties indas. Atrodo, nesulauksiu jokio apreiškimo. Tiesą pasakius, tarnai,

kunigas, netgi mano guvernantė pasinėrę į savo rūpesčius ir nerimą, nes žinia apie keistą karaliaus miegą, kovą -dėl valdžios tarp karalienės ir šalies regento pažadina kiekvieno pašlemėko norą lengvai paplėšikauti krašte be valdžios, o Herberto bičiuliai velsiečiai žino, kad Tiudorai traukiasi, jų įpėdinis sugautas, brolis — dingęs, o nuotaka — viena kaip pirštas Pembruko pilyje, serganti iš baimės.

Pagaliau lapkritį mane, ledi Margaretą Tiudor, pasiekia laiškas iš svainio Džaspero. Pirmą kartą gyvenime jis kreipiasi į mane, todėl atplėšiu laišką tirtančiomis rankomis. Jis negražbyliauja.

Apgailestaudamas pranešu, kad jūsų vyras, mano brangus ir mylimas brolis Edmundas, mirė nuo maro.

Bet kokia kaina išlaikykite pilį. Atvykstu.

Pasitinku Džasperą prie pilies vartų ir iškart pastebiu, kaip jis pasikeitė. Neteko savo dvynio brolio, gyvenimo meilės. Jis grakščiai kaip Edmundas strykteli iš balno, bet kaukšteli tik viena batų pora geležimi kaustytais kulnais. Visą likusį gyvenimą jis klausysis, ar negirdėti brolio. Džaspero veidas paniuręs, akys įdubusios iš sielvarto. Paima mane už rankos lyg tikrą damą, atsiklaupia ir sudėjęs rankas tarsi priesaikai taria: „Netekau savo brolio, o jūs — savo vyro. Prisiekiu, jei susilauksite berniuko, rūpinsiuos juo kaip savu. Ginsiu jį negalvodamas apie savo gyvybę. Išsaugosiu jį. Nuvesiu iki paties Anglijos sosto dėl savo brolio“.

Jo akys drėgnos nuo ašarų, o man nepatogu, kad toks didelis, suaugęs vyras klūpi priešais mane.

— Ačiū, — murmu dairydamasi sutrikusi, bet niekas nepasako man, kaip pakelti Džasperą. Nežinau, ką turėčiau sakyti. Pastebiu, kad jis nieko nežada man, jei gimtų mergaitė. Atsidususi uždedu delnus ant svainio rankų, nes, atrodo, jis to tikisi. Dievaži, jeigu ne Žana D’Ark, galvočiau, kad mergaitės niekam tikusios.